Superfacialist by Una Brennan hydrating face scrub. tikrai vienas iš šiurkščiausių kada nors naudotų veido šveitiklių, retkarčiais vietose, kuriose oda yra plonesnė, jis būna netgi per šiurkštus. dėl to natūralu, kad jis labai gerai šveičia odą, po naudojimo ji, dėl produkto sudėtyje esančių aliejų, tampa kur kas švelnesnė ir atrodo sveikiau. šis šveitiklis yra kreminės konsistencijos, dėl to jo reikia labai nedaug.
Heathcote & Ivory Enchanted walk hand cream. nuo to laiko, kai pirmą kartą jį išbandžiau, tai yra must have kremas. gaila, tačiau žiemos šventėms pasibaigus šiuos kremus išėmė iš prekybos, ir dabar juos pardavinėja ik komplektuose, kurių kaina maloniai nestebina.
nors ir kaip keistai nuskambės, rankų drėkinimui šio produkto beveik nenaudoju, nes jo poveikis yra menkai pastebimas. tačiau kiekvieną kartą kai nusiimu nagų laką ir prieš lakuojant nagus, mažą kremo kiekį gerai įmasažuoju į pačius nagus ir odeles aplink juos. kremas labai greitai ir gerai įsigeria, nagai pastebimai lėčiau pagelsta ir sluoksniuojasi, nagų plokštelių paviršius tampa lygesnis. gaminio kvapas yra vienintelis tikrai ne visiems patiksiantis dalykas, nes jis yra labai musky.
Catrice nail polish in Discreet (from 'Thrilling me softly' colection). šios firmos nagų lakų formulė nėra gera, tačiau šepetėlis, kaina, formulė (nagų lakų buteliuke neišdžiuvimo atžvilgiu) ir spalvų bei efektų pasirinkimas, yra tikrai geri.
norėdama nusilakuoti juo nagus, visuomet turiu būti užtikrinta, jog jie yra ilgi. kitaip ši spalva ant nagų atrodo negražiai, visai not flattering. taip pat kai būnu juo nusilakavusi nagus nemėgstu į juos žiūrėti dirbtinėje šviesoje. labai kvailas dalykas. tačiau ir tada man ši spalva atrodo negraži. bet natūralioje dienos šviesoje, derinama su pilkais drabužiais (tamsiai pilką šaliką, tad kai kur nors einu, negaliu atsižiūrėti šiuo deriniu)...atrodo tiesiog dieviškai.
Revlon Kissable balm stain in Lovesick. pirmiausiai, pažiūrėkit į pakuotę. ant jos visiškai nieko nėra likę, po poros savaičių laikymo kosmetinėje viskas totaliai nusitrynė. negaliu pakęsti tokių nekokybiškų pakuočių, nes dabar ji atrodo labai pigiai. pats produktas sodrios spalvos ilgai neišlieka, jį tenka pertepti kas ~ 2 valandas
nepaisant to - nusprendžiu į savo kasdienybę pavasarį įsileisti anksčiau nei įprastai. anksčiau privengdavau šios spalvos, nes man ji atrodydavo nesveikai ryški ir ją naudodama net ir namuose jausdavausi su ja lyg nesava. tačiau šiais metais nusprendžiau išlysti iš savo komforto zonos. kadangi pastaruoju metu dažniau nešioju juodus drabužius, šį spalva tampa lyg viso įvaizdžio akcentu ir gerokai pagyvina išvaizdą.
Kristinos Jokštaitės knyga ,,Karta SOS''. per daug apie šią knygą nerašysiu, nes ją tiesiog privalot perskaityti. per visą savo gyvenimą perskaičiau galbūt tik vieną/dvi knygas, kurios mane būtų paveikusios bent perpus tiek, kiek paveikė ši. o tokia savo emocine reakcija buvau itin nustebinta, nes lietuvių autorių knygos paprastai manęs pernelyg nesužavi. šis kūrinys labiau tiktų subrendusiems paaugliams.
iš esmės tai yra pasakojimas apie kartą, kuri yra linkusi maištauti ir prisidaryti daug rūpesčių, kurie nori būti suaugę, tačiau jų daromi veiksmai ir jų pasekmės rodo priešinga linkme. ši istorija yra ypatingai aktuali ir mūsų dienų jaunimui. ji mane privertė daug galvoti. prisipažinsiu, ir ašarų daug buvo. net neabėjoju, kad teks perskaityti šią knygą dar kartą ar keliolika. štai kokia gera ji man pasirodė. internete suradau itin gerą aprašymą, dalį jo išvysite netrukus, tačiau paskutinis knygos sakinys, pabrėžiamas citatoje, mane šokiravo labiausiai, sukėlė labiausiai emocijų, nes būtent pagrindinio istorijos herojaus lemtis mane neapsakomai pribloškė. tai buvo tarsi smūgis šlapiu skuduru per veidą.
,,Tekstas lyg negailestingai perpjauta arterija plūsta įvykiais ir aistromis. Užsienyje dirbantys tėvai, vaikai, palikti nukvaišusių senelių priežiūrai, sužvėrėjusi mokykla, kurioje visi trokšta tik vieno – dulkintis, dulkintis ir dar kartą dulkintis. Visoje šitoje beprotybėje lyg trapi gėlė skleidžiasi meilės istorija. Bet juk vien meilė būtų pernelyg įprasta, tad siužetas kaip alkanas demonas dosniai pašeriamas brutalia žmogžudyste, ankstyvu nėštumu, beprotnamio palata, kalėjimu. Desperatiškai braunantis per įvykių džiungles, artėjama prie finišo tiesiosios, kuri kyla aukščiau, nei leidžia įsivaizduojami įtampos matai. Aukščiau, aukščiau ir aukščiau, kol skaitytojui, kaip kokiam maitėdai, bloškiama paskutinė griozdiška akimirka: „Tik kampe, prie spintelės šluotoms ir kibirams mėtėsi nuotrauka. Dar negimusio kūdikio''.
Goda
No comments:
Post a Comment